Melena

Melena – tai juodos, deguto konsistencijos išmatos, atsirandančios dažniausiai dėl kraujavimo viršutiniame virškinimo trakte. Kraujas tampa juodas ir deguto konsistencijos, keliaudamas per virškinimo traktą iš viršutinės jo dalies (dažniausiai skrandis, dvylikapirštė žarna). Virškinimo medžiagos sąveikauja su krauju keisdamos jo spalvą ir konsistenciją.

Kokie simptomai gali pasireikšti kartu su melena?

Kada dėl melenos reikėtų kreiptis į gydytoją?

  • Atsiranda juodos, deguto konsistencijos ir lipnios išmatos;
  • Kartu atsiranda pilvo skausmas, pykinimas ar vėmimas;
  • Pastebimas vėmimas krauju arba į kavos tirščius panašiu turiniu;
  • Pasireiškia galvos svaigimas, silpnumas arba alpimas;
  • Atsiranda širdies plakimas, dusulys arba ryškus odos blyškumas;
  • Juodos išmatos atsiranda vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus.

Dažniausios melenos priežastys

  • Pepsinė opaligė: skrandžio arba dvylikapirštės žarnos gleivinės opos, pažeidusios kraujagysles, gali sukelti įvairaus intensyvumo kraujavimą į virškinamąjį traktą;
  • Gastritas ir erozinė gastropatija: skrandžio gleivinės uždegiminiai ar eroziniai pažeidimai gali sukelti kraujavimą, ypač vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo;
  • Erozinis ezofagitas: stemplės gleivinės uždegimas ir erozijos, susijusios su gastroezofaginiu refliuksu ar kitais veiksniais, kartais gali sukelti kraujavimą;
  • Stemplės ir skrandžio venų varikozė: dėl portinės hipertenzijos išsiplėtusių venų plyšimas gali sukelti staigų ir gyvybei pavojingą viršutinio virškinamojo trakto kraujavimą;
  • Mallory–Weiss sindromas: stemplės ir skrandžio jungties gleivinės plyšimas, dažniausiai atsirandantis po intensyvaus arba pasikartojančio vėmimo;
  • Virškinamojo trakto kraujagyslių pakitimai: angiodisplazijos ir kitos kraujagyslių anomalijos gali sukelti ūminį arba pasikartojantį kraujavimą;
  • Skrandžio vėžys ir stemplės vėžys: piktybiniai navikai gali pažeisti gleivinę bei kraujagysles ir sukelti lėtinį arba ūminį kraujavimą;
  • Plonosios arba storosios žarnos kraujavimas: retais atvejais melena gali atsirasti kraujuojant distalesnėse virškinamojo trakto dalyse, kai žarnyno turinio slinkimas yra pakankamai lėtas;
  • Vaistų vartojimas: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali pažeisti virškinamojo trakto gleivinę, o antikoaguliantai ir antiagregantai gali padidinti kraujavimo riziką arba jo intensyvumą.

Kaip diagnozuojama melenos priežastis?

  • Sveikatos istorija ir apžiūra: melenai diagnozuoti gydytojas pasiteirauja apie varginančius simptomus, jų pradžią, eigą, šeimyninę anamnezę, rizikos veiksnius ir atlieka digitalinį tyrimą;
  • Digitalinis tyrimas: gydytojas įvertina tiesiosios žarnos būklę, išmatų spalvą ir konsistenciją bei galimus kraujavimo požymius;
  • Laboratoriniai tyrimai: bendras kraujo tyrimas, biocheminis kraujo tyrimas, bendras šlapimo tyrimas ir išmatų tyrimas gali suteikti daugiau informacijos apie sveikatos būklę;
  • Apžvalginė pilvo rentgenograma: gali parodyti žarnyno nepraeinamumo požymius, laisvą orą;
  • Kompiuterinė tomografija: naudojama tikslesniam kraujavimo šaltinio nustatymui, ypač sudėtingesniais atvejais;
  • Fibrogastroduodenoskopija: pagrindinis tyrimas, leidžiantis tiesiogiai apžiūrėti viršutinę virškinamojo trakto dalį, nustatyti kraujavimo vietą ir, jei reikia, nedelsiant sustabdyti kraujavimą.

Kaip gydoma melena?

  • Hemodinaminės būklės stabilizavimas – esant reikšmingam kraujo netekimui, skiriami intraveniniai skysčiai, stebimi gyvybiniai rodikliai ir pagal klinikines indikacijas atliekamas kraujo komponentų perpylimas;
  • Endoskopinis kraujavimo stabdymas – aktyvus kraujavimas gali būti stabdomas endoskopijos metu naudojant mechaninius hemostazės metodus, terminę koaguliaciją, injekcinius preparatus arba specialias hemostazines priemones;
  • Rūgštingumą mažinantis gydymas – esant kraujuojančioms pepsinėms opoms, skiriami protonų siurblio inhibitoriai, mažinantys skrandžio rūgšties sekreciją ir padedantys stabilizuoti susidariusį kraujo krešulį;
  • Vaistų vartojimo koregavimas – įvertinamas nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, antikoaguliantų ir antiagregantų vartojimas. Jų koregavimas atliekamas individualiai, atsižvelgiant į kraujavimo ir trombozės riziką;
  • Intervencinis radiologinis gydymas – kai endoskopiniu būdu kraujavimo sustabdyti nepavyksta, tam tikrais atvejais atliekama kraujuojančios kraujagyslės embolizacija;
  • Chirurginis gydymas – taikomas retais atvejais, kai kraujavimas yra sunkus, pasikartojantis arba jo nepavyksta kontroliuoti kitais gydymo metodais;
  • Pagrindinės ligos gydymas – nustačius pepsinę opaligę, uždegiminę, kraujagyslinę ar onkologinę patologiją, taikomas specifinis gydymas, siekiant sumažinti pakartotinio kraujavimo riziką.