Skrandžio vėžys – tai liga, kurios metu pakitusios skrandžio ląstelės nekontroliuojamai auga, formuoja darinį, kuris infiltruoja aplinkinius audinius ir iš kurio vėžinės ląstelės gali išplisti (metastazuoti) į kitus organus. Skrandžio vėžys gali susiformuoti bet kurioje skrandžio dalyje. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad kasmet Lietuvoje skrandžio vėžys diagnozuojamas 757 pacientų, o 597 nuo šios ligos miršta.
Rizikos veiksniai:
- Paveldimumas;
- Helicobacter pylori (H. pylori) infekcija;
- Gastroezofaginio refliukso liga (GERL);
- Gastritas;
- Skrandžio opos ar skrandžio polipai anamnezėje;
- Rūkymas;
- Alkoholis;
- Maisto, kuriame gausu nitratų vartojimas.
Simptomai
Ankstyvas skrandžio vėžys neturi būdingų simptomų. Kartais jaučiamas maudimas pakrūtinyje, būna dispepsijos reiškinių.
Pažengusio skrandžio vėžio simptomai:
- Apetito stoka;
- Pasunkėjęs rijimas;
- Nuovargis ar silpnumas;
- Pilvo pūtimas;
- Pykinimas ir vėmimas;
- Nepaaiškinamas svorio kritimas;
- Rėmuo;
- Vėmimas krauju;
- Sotumo jausmas net suvalgius nedidelį maisto kiekį.
Diagnostika
- Sveikatos istorija ir apžiūra: skrandžio vėžiui diagnozuoti gydytojas pasiteirauja apie varginančius simptomus, jų pradžią, eigą, šeimininę anamnezę, rizikos veiksnius ir atlieka pilvo fizinę apžiūrą;
- Laboratoriniai tyrimai: nustatomi vėžio žymenys ir jų rodikliai;
- Pilvo ultragarsinis tyrimas: tai vaizdinis tyrimas, paremtas nevienodų bangų atsispindėjimo nuo įvairaus tankio kūno audinių. Šis tyrimas leidžia įvertinti ar nėra ligos išplitimo į limfmazgius ar gretutinius organus;
- Fibroezofagogastroduodenoskopija (FEGDS): tai procedūra, kurios metu gydytojas į burną įkiša ploną vamzdelį su maža kamera. Ši procedūra leidžia apžiūrėti ir įvertinti stemplę, skrandį bei dvylikapirštę žarną. Esant pakitimams yra įvertinimas naviko dydis, lokalizacija ir diagnozės patvirtinimui paimama biopsija iš skirtingų židinio vietų;
- Skrandžio rentgenoskopija: atliekama siekiant nustatyti naviko išplitimo skrandyje laipsnį;
- Kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT): patikimas tyrimas nustatant skrandžio vėžį ir atokias metastazes kepenyse, plaučiuose ir limfmazgiuose;
- Diagnostinė laparoskopija: tai operacija, kurios metu per nedidelius pjūvius įdedama mažą kamerą ir gydytojas įvertina vėžio išplitimą, kai mažiau invaziniai metodai nesuteikia pakankamai informacijos;
- Biopsija: skrandžio biopsijos galutinis patologinis atsakymas yra svarbiausias tyrimas, kuris patvirtina ligos diagnozę ir nulemia paciento tolimesnį ištyrimą bei gydymo taktiką.
Gydymas
Atlikus visus reglamentuotus tyrimus ir nustačius skrandžio vėžio diagnozę, tolimesnė gydymo taktika aptariama multidisciplininėje komisijoje (MDK), kur įvertinus navikinio proceso išplitimą ir vėžio biologinį potipį, nustatoma tolimesnė gydymo taktika. Skrandžio vėžio gydymas priklauso nuo: naviko histologinio tipo, naviko išplitimo/stadijos (TNM klasifikacija) prognozinių ir predikcinių veiksnių, amžiaus, ligonio funkcinės būklės, kardiopulmoninės sistemos funkcijos, gretutinių ligų, bei kitų prognozinių veiksnių.
Pagrindiniai skrandžio vėžio gydymo būdai
Lokalus gydymas
Chirurginis gydymas – pagrindinis gydymo metodas, leidžiantis išgydyti ligą. Operacijos skirstomos į radikalias (skrandžio dalies arba viso skrandžio pašalinimas) ir paliatyvias (esant išplitusiam skrandžio vėžiui, šios operacijos neprailgina gyvenimo trukmės, tačiau pagerina gyvenimo kokybę ir leidžia išvengti kraujavimų ir stenozės).
Spindulinis gydymas – yra veiksmingas būdas sumažinti skrandžio vėžio atkryčio riziką po atliktos operacijos. Prieš operaciją spindulinė terapija gali sumažinti naviko dydį, kad jį būtų lengviau pašalinti. Kai operacija negalima, spindulinė terapija gali būti taikoma siekiant palengvinti simptomus, pavyzdžiui, skausmą. Kai kuriems žmonėms vienu metu taikoma spindulinė terapija ir chemoterapija.
Sisteminis gydymas
Chemoterapija – šiuo gydymo metu naudojami vaistai, nukreipti į skrandžio vėžio ląsteles ir jas naikinantys. Chemoterapija taip pat gali būti taikoma prieš operaciją, siekiant sumažinti naviko dydį, kad jį būtų lengviau pašalinti. Chemoterapija taip pat gali būti taikoma siekiant palengvinti skrandžio vėžio, kurio negalima pašalinti chirurginiu būdu arba kuris išplitęs į kitas kūno vietas, simptomus. Kartais ji taikoma kartu su spinduline terapija.
Taikinių terapija – vaistai, kurie selektyviai ir tikslingai veikia tam tikras navikinių ląstelių molekules receptorius, stabdo vėžio augimą. Taikinių terapija paprastai taikoma žmonėms, sergantiems išplitusiu skrandžio vėžiu.
Imunoterapija – imuninė sistema apsaugo organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų ir vėžinių ląstelių. Imuninės ląstelės geba atskirti savas ir svetimas ląsteles, tačiau kartais užpuola ir nepakitusias organizmo ląsteles dėl atpažinimo klaidos. Siekiant išvengti tokių klaidų ir per didelio imuninės sistemos aktyvumo, išsivystė imuninės sistemos patikros taškai. Vėžys naudojasi šia sistema, kad organizmas nepultų vėžinių ląstelių. Imunoterapija padeda imuninės sistemos ląstelėms surasti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Imunoterapija paprastai skiriama tik pažengusiam skrandžio vėžiui gydyti.
Prevencija
- Helicobacter pylori (H. pylori) infekcijos gydymas;
- Gastrito ir opaligių gydymas;
- Išlaikykite sveiką svorį;
- Sveikai maitinkitės;
- Meskite rūkyti;
- Saikingai vartokite alkoholį.
Paruošė gyd. Anatolij Ostapenko remiantis LR SAM diagnostikos ir gydymo protokolu
Apie OST KLINIKA
Klinikoje subūrėme patyrusių ir kvalifikuotų specialistų komandą, kartu tobulėjame ir siekiame naujų ambicingų tikslų tiek medicinos, tiek mokslo srityse. Daugelis mūsų gydytojų aktyviai dalyvauja moksliniuose tyrimuose, konferencijose ir kongresuose, kuriuose dalijasi savo žiniomis ir patirtimi. Klinikoje dirbantys gydytojai palaiko ryšius su garsiausiais Europos mokslininkais ir glaudžiai su jais bendradarbiauja, siekdami užtikrinti, kad mūsų pacientai gautų geriausią priežiūrą ir paslaugas.
